February 9, 2026
Mažos istorijos: „Blogo skonio“ legitimizacija mene
Kičo esmę bene taikliausiai apibrėžė Umberto Eco – kičas siūlo efektą be pastangos: jis garantuoja emociją, nereikalaudamas interpretacijos ir kontempliacijos pastangų. Meno teoretikas Clementas Greenbergas vartojo „išankstinio suvirškinimo“ terminą. Ryškiausias šio apibrėžimo pavyzdys yra Andy Warholas ir su juo iškilęs popartas, kurie pradžioje buvo pažymėti kičo ženklu.
Dauguma tuo metu Warholo ir poparto kūrybą vertino kaip komercinę ir paviršutinišką. Vadinamojoje prekių kultūroje unikalumo ir originalumo nebuvo randama, nes komercinėje aplinkoje, reklamos tabloiduose ar parduotuvių lentynose buvo galima pamatyti tą patį. Warholas, tyrinėdamas vartotojišką visuomenę, naudojo kičo estetiką. Anot jo, menas ir vartojimas yra neatskiriami.
Paradoksalu, tačiau Warholas, ilgą laiką laikytas kičo atstovu, šiandien yra vienas didžiausių meno klasikų, taip įrodydamas, kad kičas yra neatsiejama meno suvokimo dalis. Warholo kūriniai kainuoja milijonus, tačiau jų poveikis dažnai grindžiamas ne interpretaciniu sudėtingumu, o vizualiniu atpažįstamumu.
Man asmeniškai Warholo kūryba patinka – ji pasižymi dekoratyvumu ir tam tikra prasme lengvai įsilieja į šiuolaikinio mąstymo erdves. Profesinėje aplinkoje gana ilgą laiką teko būti šalia Warholo kūrinių. Vargu ar kiekvieną kartą, žiūrint į jo kūrinius, patiriama kas nors nauja, nebent tai priklauso nuo paties žiūrovo būsenos, o ne nuo kūrinyje slypinčios ir dar neišnarpliotos paslapties, kurios, tikėtina, gali ir nebūti.
Warholas buvo konceptualus strategas, parodęs, kad visuomenė ir institucijos priima masinės gamybos objektus kaip meną. Jis gerai suvokė vartotojiškos visuomenės logiką ir jos lūkesčius, todėl sėkmingai kūrė „tuščio paviršiaus“ įvaizdį. Žiūrovui lieka tik nuspręsti, ar jis mato meną, ar produktą.
Laikas neretai paverčia blogo skonio etiketes kultūrinio kanono pamatais.
Kičas egzistavo ir iki Warholo, tačiau būtent jis jį legitimizavo. Konservų skardinės, Marilyn Monroe ar Elvis Presley portretai – visa tai, kas anksčiau buvo laikoma masinės kultūros atributais, Warholas drąsiai perkėlė į galerijų ir muziejų erdves. Šis žingsnis priminė Trojos arklį – iš pirmo žvilgsnio dekoratyvų ir lengvai priimamą objektą, kuris, patekęs į meno pasaulį, iš vidaus pakeitė vertės suvokimo sistemą.
Iki Warholo elitinis menas buvo siejamas su verte, o masinės kultūros reiškiniai – su pramoga. Filosofinėje mintyje apie jį sakoma, kad jis buvo kičo teoretikas per vaizdą. Žmonėms, kurie lėčiau priima naujoves, ilgiau laikosi tradicinių įsitikinimų ir jų gniaužtuose esančio skonio suvokimo vienu ar kitu klausimu, Warholo kūryba sunkiai skynėsi kelią per to meto meno „fariziejų“ lauką.
Ir šiandien, matydami, kaip tvirtai meno rinkoje stovi Warholo asmenybės ir kūrybinio palikimo paminklas, visuomenėje yra tokių, kurie ir toliau jo kūrybą bei visą poparto judėjimą laiko kiču ar blogu skoniu. Plačiai tarp ekspertų manoma, kad Warholas savo kūryboje kritikavo vartotojišką visuomenę, tačiau yra ir tokių, kurie kelia mintį, kad galbūt jis ją romantizavo.
Tad ką visa tai sako apie visuomenės skonį? Jei pradžioje popartas buvo stumiamas kuo toliau už vertės suvokimo ribų, paženklinamas kičo etikete, o jo mėgimas reiškė blogą skonį, vėliau jo pripažinimas buvo patvirtintas aukščiausių meno institucijų. Tam tikru laikotarpiu teigti, kad popartas ar Andy Warholas yra blogai, galėjo būti prilyginama paties kalbėtojo blogo skonio demonstravimui.
Ką tai sako apie skonį? Tai rodo, kad skonis yra kintantis socialinis reiškinys. Tai, kas vienai kartai gali būti vulgaru, kitai gali tapti kultūrine vertybe. Pasikeitus vertės sistemai, skonis keičiasi kartu su ekonomine verte – formuojamas prestižo ir retumo faktorius, o atlaikius laiko išbandymus atsiranda ir kultūrinė svarba.
Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar Warholo ar poparto meninė kokybė laikui bėgant iš esmės pakito. Tikėtina, kad pati visuomenė adaptavosi. Kai visuomenė įgyja gebėjimą suprasti naują meną, keičiasi ir jos skonis. Skonis retai grindžiamas vien racionaliais kriterijais ir nėra susijęs tik su estetine reakcija.
Laikas neretai paverčia blogo skonio etiketes kultūrinio kanono pamatais.