February 6, 2026
Mažos istorijos. Kas buvo Vincenzo Peruggia?
Prancūzija jį laikė nusikaltėliu, o Italija – beveik didvyriu. Žmogus, kurio poelgis meno šedevrą pavertė kultūros mitu ir visuotinai atpažįstamu net tiems, kurie menu niekada nesidomėjo.
Iki 1911 metų „Mona Lisa“ buvo laikoma vienu iš daugelio Leonardo da Vinci kūrinių. Ji buvo vertinama kaip puikus Renesanso darbas, tačiau Luvre kabėjo ir akademiškai sudėtingesnių, to meto žinovų labiau vertintų kūrinių. Buvęs Luvro darbuotojas, italas Vincenzo Peruggia, iš esmės pakeitė šią situaciją. 1911 metų rugpjūčio 21 dieną jis paprasčiausiai išsinešė paveikslą iš muziejaus, paslėpęs jį po drabužiais.
Peruggia teigė, kad jį vedė patriotiniai jausmai. Jo įsitikinimu, italų genijaus sukurtas portretas turėjo priklausyti Italijai. Tačiau istorikai šiandien linkę manyti, kad motyvai galėjo būti sudėtingesni – nuo romantizuoto patriotizmo iki galimo finansinio intereso. Leonardo da Vinci kūrinį atsivežė į Prancūziją persikėlęs gyventi į karaliaus Pranciškaus I dvarą, todėl paveikslas teisėtai tapo Prancūzijos karališkosios kolekcijos dalimi.
Peruggia kūrinį laikė paslėptą beveik dvejus metus. 1913 metais, bandydamas jį parduoti Florencijoje, buvo sulaikytas policijos, o paveikslas grąžintas į Luvrą. Vagystės tyrimo pradžioje net Pablo Picasso buvo įtariamas galėjęs būti susijęs su šiuo nusikaltimu. Istoriškai tai galėjo likti tik kriminalinės kronikos epizodu. Tačiau kultūriniu požiūriu šis įvykis tapo lūžio tašku.
Paveikslo dingimas pavertė „Moną Lizą“ pasauliniu fenomenu. Žinia apie vagystę pasklido visame pasaulyje, laikraščiai spausdino sensacingas antraštes, o žmonės plūdo į Luvrą, kad pažvelgtų į tuščią sieną, kur anksčiau kabėjo portretas. Kūrinio žinomumas pradėjo augti eksponentiškai.
„Mona Lisa“ peržengė paveikslo ribas ir tapo kultūros simboliu. Ji pradėjo gyventi kalboje, populiariojoje kultūroje, reklamoje, mene, kasdienėje vaizduotėje ir net memuose. Socialiniuose bei romantiniuose kontekstuose ji tapo paslapties, žavesio ir sunkiai apibrėžiamo grožio metafora. Tokiu būdu portretas įgijo statusą, artimą mitui – panašiai kaip Don Žuanas, Romeo ar Einšteinas, tapę daugiau nei istorinėmis figūromis.
Žinia apie vagystę pasklido visame pasaulyje, laikraščiai spausdino sensacingas antraštes, o žmonės plūdo į Luvrą, kad pažvelgtų į tuščią sieną, kur anksčiau kabėjo portretas.
Šį virsmą reflektavo ir Marcel’is Duchamp’as, dadaistiškos dvasios kūrinyje L.H.O.O.Q. sukūręs savo „Monos Lizos“ versiją su ūsais ir ožio barzdele – ironiškai perinterpretuodamas vieną garsiausių Vakarų kultūros ikonų.
Ar tikrai Leonardo kūrinys toks išskirtinis vien menine prasme, ar jo vertė slypi platesniame kultūriniame naratyve?
Dalis ekspertų sutaria, kad „Mona Lisa“ nėra techniškai sudėtingiausias Leonardo darbas. Vis dėlto paveikslas pasižymi išskirtiniu psichologiškumu, kompozicine pusiausvyra ir garsia sfumato technika – subtiliu perėjimu tarp šviesos ir šešėlio, kuriame išnyksta aiškios linijos ir kontūrai. Būtent ši technika leidžia šypsenai atrodyti kintančiai, tarsi gyvai.
1962 metais paveikslas buvo apdraustas 100 milijonų JAV dolerių suma – šiandien tai prilygtų maždaug milijardui dolerių. Tačiau finansinė vertė simbolinė, nes kūrinys laikomas neįkainojama valstybės ir pasaulio kultūros paveldo dalimi.
Šiandien „Mona Lisa“ veikia ne tik kaip meno kūrinys. Ji tapo kolektyvinės vaizduotės objektu – kultūriniu ženklu, reiškiančiu ne vien Renesanso meistrystę, bet ir pačią meno idėją. Daugeliui lankytojų paveikslo pamatymas tampa savotiška kultūrine iniciacija – simboliniu patvirtinimu, kad Luvras aplankytas, net jei likusios daugiau nei 400 muziejaus salių su 35 000 eksponatų taip ir lieka neatrastos.
Peruggia vagystė netyčia pakeitė mūsų santykį su šiuo kūriniu. Ji perkėlė „Moną Lizą“ iš estetinės patirties į masinės kultūros ir kolektyvinės atminties erdvę. Gali būti, kad be šio įvykio portretas būtų išlikęs didis Renesanso darbas, tačiau vargu ar būtų tapęs universaliu civilizacijos simboliu. Meno kūrinio reikšmė formuojasi ne tik menininko dirbtuvėje, bet ir visuomenės vaizduotėje, istoriniuose atsitiktinumuose bei kultūrinėse interpretacijose.
Vincenzo Peruggia nesukūrė „Monos Lizos“. Jis netyčia sukūrė jos legendą. Kodėl jis pasirinko būtent šį paveikslą, nors Luvre buvo ir daugiau kūrinių, galėjusių suvirpinti italų patrioto širdį? Tikėtina, kad sprendimą lėmė ir pragmatiniai motyvai: paveikslas nedidelis (77 × 53 cm), lengvai nešamas vieno žmogaus ir tuo metu gana paprastai nuimamas nuo rėmo. Ant tuopos lentos nutapytas portretas buvo išneštas tarsi plokštė.
Beje, žvelgdami į „Moną Lizą“ Luvre, verta atkreipti dėmesį į priešais kabančią, minios neužgultą, tarsi nepastebimą, beveik 7 × 10 metrų Paolo Veronese monumentalų kūrinį „Vestuvės Kanoje“, kuriame pavaizduota daugiau nei šimtas figūrų. Napoleonas jį išvežė iš Venecijos ir dėl šio kūrinio Peruggio širdis turėjo labiau spurdėti, bent man taip atrodo…
Galbūt „Monos Lizos“ fenomenas primena, kad meno vertė nėra pastovi. Ji formuojasi istorijos, atsitiktinumo, žiniasklaidos ir visuomenės vaizduotės sandūroje. Kartais pakanka vieno netikėto įvykio, kad kūrinys iš muziejaus sienos persikeltų į civilizacijos sąmonę.