February 5, 2026
Mažos istorijos. Kodėl sunku priimti šiuolaikinį meną?
Žiūri į Pierre’o Soulages juodą kūrinį ir bandai pagauti jo mintį: „Čia esmė ne juodoje spalvoje, o šviesoje.“ Įsipili antrą taurę ir eini jo minčių vingiais. Kaip suvokti šiuolaikinį meną gyvenant kitame diskurse – tarsi „anapus suvokimo tvoros“?
Kiek įprastai lankytojas, užėjęs į šiuolaikinio meno galeriją ar muziejų, praleidžia ten laiko? Maždaug keliasdešimt sekundžių galerijoje, muziejuje – kiek ilgiau, nes dar yra rūbinė, tualetas, knygynas, bufetas. Jei matuotume žingsnių tempą, gautųsi kažkas į panašią pusę. Esamas turinys pralaimi jam skiriamam laikui.
„Šiuolaikinis menas krizėje!“ – ši frazė girdima nuolat. Ne mažiau kaip pastaruosius penkis šimtus metų šiuolaikinis menas yra krizėje. Ir tai nuolatinė būsena. Didysis Caravaggio dėl jo radikalaus natūralizmo buvo atmetamas, nes šventuosius tapė su raukšlėmis ir purvinais padais. Tai buvo radikalus ėjimas prieš srovę, iššaukęs bažnyčios pasipriešinimą. Net El Greco neįsiliejo į Renesanso ritmą ir idealą – jo kitoniškumas jam atnešė beveik tris šimtus metų užmaršties. O impresionistai, neatitikę „tobulo“ akademinio meno kompozicijos ir kūrybos ieškoję laukuose, o ne studijose – ar jie nebuvo laikomi meno griovėjais?
Pasakymas „nesuprantu šiuolaikinio meno“ yra natūrali reakcija – menas ne visada privalo būti suprastas, ir tai nėra jo vienintelė misija.
Ir šiandien girdime: „Nesuprantu šiuolaikinio meno.“ Atsiradus naujai meno formai, kelias į kanoną visada prasideda iš naujo. Visuomenė dažnai atmeta, kritikai analizuoja ir aiškina, institucijos legitimizuoja, kūriniai tampa kanonu ir... po to atsiranda naujas radikalus dirgiklis. Viskas kartojasi.
Dažnai sakoma, kad menas yra visuomenės vystymosi avangarde. Tačiau galbūt visuomenė ne tiek „auga“ iki meno, kiek jai ilgainiui sukonstruojama ir pateikiama vertė, kuri ilgainiui tampa norma. Meno vertę ir nemirtingumą sukuria institucijos, o ilgoje perspektyvoje visuomenė palaiko simbolinį menininko kūrybos kapitalą. Tokia yra meno vertės formavimosi sistema.
Kodėl šiuolaikinis menas nusistovėjusioje visuomenės sąrangoje dirgina nervus? Jis griauna – arba, švelniau tariant, keičia – nusistovėjusius estetinius standartus ir kviečia kritiškai permąstyti tai, kas atrodo savaime suprantama. Kartais tenka priimti ir jaunų menininkų kūrybos impulsus – jų revoliucingus manifestus, išskirtinumo troškimą, naujos kalbos paieškas, kurią dažniausiai supranta tik ta pati generacija. Kitiems reikalingi vertėjai.
Jei pasakyčiau, kad dalyje jaunosios kartos kūrybos nematau gylio, kad prasmė po abejonių šydu, o kūrinio pavadinimas ar aprašymas sudėtingesnis nei pats kūrinys, tikėtina tai būtų tik mano problema. Galbūt ieškau to, kas baigėsi su mano karta ar dar anksčiau. Kaip yra pasakyta, kiekviena karta turi savo lūkesčių horizontą. Galima ir taip pasakyti, kad naujas menas dažnai atrodo „blogas“, nes neatitinka žiūrovo patirties.
Todėl kartais belieka priimti realybę tokią, kokia ji yra. Horizontas plečiasi. Šiuolaikinio meno atmetimas yra norma. Jo raida vyksta per konfliktus, diskusijas ir interpretacijų kaitą. Pasakymas „nesuprantu šiuolaikinio meno“ yra natūrali reakcija – menas ne visada privalo būti suprastas, ir tai nėra jo vienintelė misija.
Esame didžiulio šiuolaikinio meno kiekio liudininkai. Didžioji meno dalis nueis užmarštin ar greičiau net nepajudės nuo lūkesčiais užgultos žemumos. Mes matome viską ir į kiekvieną su gilios potekstės paieškomis nėra lengva reaguoti, surezonuoja atmetinas ar net išmetimas, ir būna taip, kad su konkrečiu alergiją keliančiu kūriniu išmeti visą šiuolaikinį meną… Bet reaguoti, klausti ar abejoti yra būtina. Nežinau ar yra šiuolaikinio meno tiesioginis tikslas stimuliuoti mūsų smegenis, tačiau reflekcijos yra reikalingos. Kaip visada, laikas viską sustato į savo vietas. Taip plečiasi mūsų socialinio lauko ir pasaulio suvokimo ribos, o šiuolaikinis menas, nepaisant prieštaravimų, prie to prisideda. Akims savo laiko šiuolaikiniai Soulage, Caravaggio, El Greco meno kūriniai.